Bendruomenės dialogo fasilitavimas intuityviu būdu

Grupės fasilitavimas intuityviuoju būdu. Štai taip galima apibūdinti patirtį, kuri įvyko su vienos Vilniaus gimnazijos bendruomene. Pradžioje viskas atrodė labai paprasta. Yra Gimnazija. Yra poreikis susikurti strategiją. Yra metodas, kuris padeda tą padaryti, ir esam mes, fasilitatorių komanda, kuri „pasirašom“ šiam projektui su ketinimu „keliauti per procesą smalsiai“ ir pažiūrėti, kaip gausis. Pasitikėjimo teikia metodas, kurį knygoje Future Search aprašė Sandra Janoff ir Marvin Weisbord.

Projektas didelis. Startuojame balandžio mėnesį. Keletas susitikimų su maža strategine grupe, kurioje mokytojai, mokiniai, tėvai ir gimnazijos administracija. Gan daug priešiškumo, neaiškumo tarpusavyje: „tai ką čia darysime?“. Ir mūsų darbas, tarsi su „kirviu kapotume malkas po vandeniu“. Judesiai lėti ir nerangūs, susitikimai apsunkę, po jų išeini tarsi išgręžtas. Keletą kartų nuskamba klausimas : „ką mes čia veikiam?“. Na, tiesiog. Viskas taip painu ir neaišku, kad atrodo tuoj tuoj ir atsisakysime šio projekto.

Iki strateginės trijų dienų sesijos daug visko vyko. Pasiruošimas buvo kupinas ir netikėjimo, ir užsidegimo ugnelių, ir nežinojimo, ir džiuginančios kūrybos drauge. Klausimas strateginei sesijai suformuluotas. Kaip pakviesti bendruomenės narius, kad ateitų? Su šia užduotimi strateginė grupė puikiausiai susitvarkė. Vasaros pabaiga jau čia.

Sekmadienis. Rugpjūčio 27 d. Renkamės sporto salėje ruoštis 100 žmonių strateginei sesijai. Atlekiu kiek pavėlavusi, salė aidi, Aušrinė su Mantu jau sukasi. Be skubos, su pasimėgavimu. Atpažįstu šį malonų linguojantį vibe‘ą, kuriuo Aušrinė itin meistriškai moka būti pasiruošime. Įsijungiu į darbus, kėdės keliauja į ratus, piešiami plakatai sesijai. Toks neįpareigojantis, žaismingas „getting ready“. Pietų metu užsukam nuostabių picų, nusiselfinam ir pasiunčiam Eglei linkėjimus link Kroatijos, o grįžę užbaigiam piešti dramblių užpakalius, spalvotus pasisveikinimus atvykstantiems ryt ir plakatus su pagrindinėmis žinutėmis apie mūsų 3 dienas.

Perfecto! Baigiam kaip suplanuota. 18:00. Viskam pasiruošta. Bent jau jausmas buvo toks. Pasiruošta. Bet, o vaikyti, jeigu būtume žinoję! Kaip galima pasiruošti tam kas nežinai, kaip vyks, kai gali tik įsivaizduoti, remiantis praeitų sesijų patirtimis. Tai techniniai dalykai: kėdės, flipchartai, užrašai, post-it lapukai paruošti. Vidinė parengtis lyg yra. O kas daugiau? Dar gera nuotaika – taip, ji paruošta. Vidinė ramybė, ji lyg irgi čia. Dar knyga, apie metodą. Kitą rytą Egle vis prisimena sapną, kaip ieškojo knygos ir nerado. Knygos sapne nebuvo. Bet ji pas Mantą kompe. Tad viskas. O visam kitam, kas iškilo proceso metu, tam, na... pasiruošti galima tik pasikalbėjus su tuo bambos jausmu, kuris vinguriuoja, kai ramiai kvėpuoji. Tik su juo. Pasitarti ir pakviesti. Būk su manimi. Ir tai vadinasi „jausti, kas vyksta, ir pagal tai suprasti, koks kitas žingsnis“.

Sesiją pradėjo mokyklos band‘as. Sėdėjau ant suolelio priešais juos, stebėjau aplink, prie stalų susirinkusius dalyvius ir jaučiausi pakiliai, pradedanti kažką didelio, tik neturėjau žalio supratimo, į kokią kelionę mes čia visi leidomės. O tą dieną nukeliavome gerokai į praeitį. Holly shit norisi sakyti, kaip pabraidėm po šimtmečių klodus. Nuo Basanavičiaus.  Literally. Tokios praeities istorijos pasakojosi dalyviams.

Pradžia striginėjo: didelis aidas salėje ir prastas garsas, jaudulys, striginėjantis gerklėje tekstas ir besikaupiantis sunkumas. Nejučiomis besikaupiantis. Dalyviai žymėjo ir kalbėjo apie praeitį, apie istoriją, ir kuo jie daugiau kalbėjo, tuo gyvybės mažėjo, sunkumas tirštėjo ir nepastebimai pradėjo trūkti oro. Išėjus į lauką pasitikti Lauritos, kuri atvažiavo vesti sutartinių, net žioptelėjau supratusi, kiek šviežio oro aplink. Kiek šviežio oro!!! Ir kaip jo trūko viduje. Ne tik salėje, bet kiekvieno ten dalyvaujančio viduje. Sutartinių ratas prasidėjo vangiai, vienu metu atsitraukiau ir tiesiog grojau Lauritos paliepta, dar šalia savęs jausdama linguojančią ir visu kūnu į procesą įsitraukusią Eglę. Norėjosi ją stabdyti, tik nežinojau, nuo ko sustabdyti. Ir čia, pasirodo, jau buvome prarijusios. Visą salės sunkį į save. Mus pagrobė. Basanavičius su visais savo protėvių kaulais. Bet tai paaiškėjo tik vėliau tą vakarą.

Suko suko sutartinių ratus Laurita, kol galiausiai iš lėto lėto suderėjo visas ratas balsų. Jau radosi skambesys ir klausymasis tarp žmonių, jau radosi balsai ir žodžiai, ir ritmas radosi. Ir kažkas raminosi viduje, kažkas kuždėjo „rasis ir dermė“, reikia tik pasitikėti procesu, išlaukti.

Pirma diena baigta. Keliaujam vakarieniauti ir dėlioti, kas toliau. Išėjus į lauką atrodo, kad tarsi iš kitos realybės atvykom. Lėtai ir vangiai nukėblinom link vakarienės vietos. Klestelėjom. Sunkis buvo su mumis. Visu savo svoriu. Neaišku, kiek šimtų metų tam svoriui. Bet laikėm kažką nepačiuopiamo, tik jaučiamo. Laikėm visi keturi.

And that was the moment „when shit hits the fan“. Pamenu tik Eglės patamsėjusias akis, rankų judesius tartum bandytų kažką nuo savęs nukratyti ir tuos žodžius „tai kažkas labai seno, aš noriu tai nuo savęs nusikratyti“, ašaras ir kalbantį skausmą, gilų skausmą. Tuo tarpu aš, klausydama šių žodžių, tūnojau tarsi už bejausmės sienos. Tarsi manęs tai neliestų. Jai bekalbant pradėjo aiškėti, kad tai, kas šiuo metu vyksta, atsinešta iš šios dienos sesijos. Pradėjom tyrinėti. Kokie žodžiai randasi, vaizdiniai, ką norisi atsakyti, kaip tai, kas vyksta, jaučiasi kūne, kas sakosi vienas kitam. Kitaip tariant, įsijungėm „tiesioginę pojūčių transliaciją“. Vedėm dialogus, monologus, reagavom vieni į kitus, atrodė, kad tai, kas aplink mus, visa restorano publika, yra anapus. Ir esame mes, atidžiai stebintys, kas vyksta mūsų procese. Dėliojosi persidėliojo paveikslas to, kas vyko šiandien strateginėje sesijoje, ir to, kas vyksta štai dabar, prie šio stalo. Mantas su Egle atėjo iš praeities, o mes su Aušrine atstovavom dabartį.

Kai dabar rašau, man kyla nuostaba, kad visi, be žodžių, be atskiro susitarimo pasinėrėm į šį intuityvų procesą. Ir nebuvo minties abejoti tuo, kas vyksta. Galų gale supratome, kad mes keturi tiesiog atstovaujam visas puses, visus jausmus ir būsenas, kurios „gyvena“ šioje bendruomenėje. Po ilgų dviejų valandų, galiausiai aprimusiu vidumi, iškalbėję visus scenarijus, tartum rūką aplink save išsklaidėm. Kaip mes geriausiai galime ten būti? – klausėme savęs.

Būti ryšyje. Mes turime būti ryšyje. Visi keturi. Tai būdas atnešti ryšį į grupę. Tai vienintelis būdas – manifestuoti savimi ir taip leisti atpažinti. RYŠYS. ŽMOGIŠKAS RYŠYS. Štai koks mūsų vaidmuo. Trumpai apsitarėm ir pasižadėjome visi keturi stebėti ir pranešti, jei kartais tas jausmas dingtų. Tas jausmas „aš jaučiu tave“. Galima tikrintis akimis, prisilietimu, o jei reikia, ir žodžiu ar už pečių suėmus paprašyti - „grįžk į čia“. Nepamainomas bambos jausmas. ON. Visų keturių.

Antros dienos rytas. Prasideda check - in ratu. Pasitikrinam, apie ką kiekvienam esame, ir pradedam naują dieną. Laukia ilgas visos dienos darbas. Ir mums kažkaip ramu. Susitinkam vienas su kitu, stebiu, kaip Eglė veda, kaip Mantas įstoja, juokaujam ir per strateginį procesą keliaujam jau visi keturi. Pasiremdami ir pasitardami. Diena ilga ir labai produktyvi. Pokalbiai vyksta, dialogai sukasi ir randasi jausmas, kad pradeda girdėti vieni kitus ir (svarbiausia!) atliepia: tėvai – mokytojus, mokytojai – vaikus, vaikai – patys save įgarsina.

Paskutinis dienos etapas – svajonės. Ir jis visą bendruomenę nuneša į tą erdvę, kur daug juoko, lengvumo, fantazijos ir atsipalaidavimo. Užbaigiame dieną pavargę, paskutiniame rate klausomės kiekvieno balso ir girdisi tokie žodžiai, kaip dialogas, bendruomenė, džiaugsmas, ryšys, nesitikėjau, nuveiktas didelis darbas. Sėkla pasėta – ateina jausmas ir man.

Tik gink Dieve, neiškaskime pažiūrėti, kaip ji dygsta. Sėja įvyko. Duokim laiko išdygti.

 

Aptariam trečios dienos pradžią ir vėl visi strateginės sesijos dalyviai sėda į ratą, sveikinuosi, jaukinuosi kiekvieną iš jų ir kviečiu artumui - per akių kontaktą, pasisveikinimą, prisilietimą. Ratas kiek sušyla, girdisi pirmi žodžiai, apie ką šiandien rytas, ir keliaujam į paskutinį etapą.

Užsuktas darbas ties veiksmų planu pradėjo strigti. Radosi bendras nerimas, neapibrėžtumas, kažkoks sutrikimas ir ritmas su žmonėmis staiga ėmė jaustis kaip staccato pereinantis į chaosą. Vienu metu pajutau, kad Eglė su Mantu tarsi kokį katilą kaitintų, dalyvių grupelės maišosi, balsai garsėja, niekas nebeklauso, staiga matau Eglė lipa ant kėdės, rankos mostai tampa staigūs ir  konkretūs. Balso tonas kyla. Ir ji nuo kėdės imasi tvarkos. Viskas net ūžia nuo gausmo. Prisėdu šalia Aušrinės, kažką pasakoju jai apie savo vakar vakarą ir jaučiu, kad viena su savimi šneku. Atsisuku, jos rudos akys. Ir kažkur toli toli toli pasislėpusi bambos gija. Pajudu link salės vidurio, padėti Eglei, pasitikrinti su Mantu. Mūsų keturių nebėra. Ryšys pastrigo. Tik man tuo metu tai dar ne iki galo aišku. Atsisėdu vienur, pasėdžiu, pasaugau erdvę, kitur atsisėdu. Vienu metu pažiūriu į Aušrinės piešiamą piešinį: kažkas kampe ryškiai žaliuoja ir mėlynos spalvos raibuliai matosi. Dar ne pabaiga: toks jausmas. Nors laiko prasme artėja paskutinė dalis.

Matau Aušrinę eskizuojančią didelius delnus. Įdomu, ką į juos dės? Paklausiu savęs. Įdomu...

Laikyti erdvę staiga tampa tiesioginiu išsireiškimu. Dalyviai grupelėse juda taip chaotiškai, kad norėdami palaikyti erdvę turime ištiestomis rankomis rodyti, kur eiti, kad darbas grupelėse vyktų sinchroniškai. Jaučiuosi vienu metu kaip oro uosto darbuotoja, rodanti lėktuvams kilimo kryptį. Atsisuku – Eglė lygiai pat mojuoja rankomis ir laiko praėjimui vietą, kad nepabirtų, kad chaosas nepradėtų siautėti. Kažkas didelio nori įsiveržti. Kažkas didelio.

Pietų pertrauka su savimi atsitempia nerimo milžiną. Sveikučiai. Sako jis. Ir tūno šalia, kol bendruomenės nariai vis po vieną pribėga prie mūsų ir net užkaitę pasakoja, kas vyksta grupelėse. Į valgyklą nukeliaujame trise, prisėda ir du bendruomenės nariai, bet aš taip aiškiai jaučiu, kad norisi pasitarti apie pabaigą, liko paskutinė dalis.

Pirma mintis paskubom maigant maistą „aš jūsų nejaučiu“. Pasitikrinam, kas kur esam. Nerimas jau pliaukši delnais ir pradeda įgauti fizinę drebulio formą. Nejaučiu tavęs, Aušrine, - ištariu. Mantas irgi praradęs su ja ryšį. Eglės įtampa teka per žodžius. Pabaiga neaiški. Kažkas didelio nori būti pasakyta. „Man ugnis nesipiešia visai“ – ištaria Aušrinė. „Nesipiešia raudona spalva“. Mūsų akys susminga į ją. Žinojimas, kaip daryti toliau, yra pas Aušrinę. Pasidaro aišku. Einam prie tavo piešinio, -  nusprendžiam visi ir nieko nelaukę iš mokyklos valgyklos pakylam į sporto salę, prie piešinio. Sustojus prasideda vienas kito nuskaitymas jausmiškai.

Pastebim, kas kam sakosi, kas girdisi ir kaip klausosi. Ko bijom ir ką galime atlaikyti. Dėliojant žodžius, stebint piešinį ir aptarinėjant kylančius pojūčius staiga gimsta istorija: apie Ugnį, ugnies sergėtoją Vandenį, paukščių erdvę Orą ir viską atlaikančią stabilią Žemę. Raudona spalva ugnies piešiniais per Aušrinę ateina į eterį, mano delnai pradeda mušti kažkokį ritmą, salėje randasi gyvybė. Ryšys tarp mūsų grįžta pilna jėga. Taip jaučiu.

Po paskutinių strateginių veiksmų aptarimo ateina užbaigimo momentas. Nežinome, kaip bus. Nutarėme kalbėti, kaip kalbėsis, pasakoti tai, kas pasakojasi. Kviečiamės visus dalyvius prie piešinio, paprašome jį apžiūrėti. Aš žengiu žingsnį į priekį ir pradedu pasakoti apie liepsnojančią kūrybinę ugnį, nepamenu teksto tik pamenu, kad žvilgteliu į Eglę, susitinkame žvilgsniais  ir ji perima pasakojimą, išeina į priekį, mes dviese pasakojam apie kūrybinės ugnies ir ramaus tekėjimo istoriją, tada įsijungia Aušrinė su oro stichija ir galiausiai po pauzės – Mantas. Jis įgarsina Žemę. Tą bendruomenės dalį, visada čia buvusią, dažnai tylėjusią ir viską pakeliančią. Pabaigus sakinį prasideda plojimai. Aš, tiesą sakant, nelabai suprantu, kas vyksta, tik  kažkoks džiaugsmas dega viduje. Iškilmingai perduodame paveikslą, pieštą Aušrinės, su visų 3 sesijos dienų istorija ir raktiniais žodžiais į bendruomenės rankas. Mūsų darbas baigtas. Penkios strateginės kryptys pasirinktos. Veiksmų planas išdėliotas. Ir pilnas gyvybinės jėgos.

Su sesijos pabaiga mūsų keturių fasilitatorių ryšys nesibaigė. Mūsų bambos gijos vis dar buvo tampriai susipynusios, tad užtrukome, kol painiojome savo asmeninius emocinius labirintus. Ir visko buvo užbaigiant: juoko, ašarų, džiaugsmo, pykčio, nerimo, palengvėjimo.

All including intuitive process. Įtraukiant viską, o viską, pradedant tuo, kas vyksta matomoje plotmėje, ką gali regėti, ir įskaitant sapnus, visus kylančius pojūčius, vaizdinius, aplinką, spalvas. Sveiki atvykę į intuicijos greitkelį, kur turi pasiruošti tam, ko net neįsivaizduoji. Ir pasiruošimas vadinamas RYŠIU.